03/08/2026
Niekada nežinau, ką reikia veikti paskutinę atostogų dieną. Ar bandyti pasidaryti per dieną tiek, kiek nespėjai per visas atostogas, ar kaip tik geriau nieko neveikti?🤭🙈 vienok, šiandien vidinis poreikis yra sustoti ir iš esmės leisti nieko neveikti 😏🥹
Su metais kažkaip vis mažiau įspūdį palieka vietos, o vis daugiau žmonės, pokalbiai ir tos mažos akimirkos, kurių tuo metu net nelaikome ypatingomis. Tai, kas atrodo tuo metu natūralu ir kasdieniška vėliau tampa geriausi vasaros prisiminimai 🥳
Ši vasara man buvo pilna tokių akimirkų... Pietūs su draugais, sugrįžimas į gimtinę, trešnės iš močiutės s**o, lietuviškų braškių skonis, pirmą kartą paragauta cukraus vata, pasivaikščiojimai gamtoje, apsilankymas savo mokykloje po dvidešimties metų ar pokalbiai su tais, kurių negali susitikti, kada panorėjus, bet jų buvimas tavo gyvenime jau yra neįkainojamas.
Didžiausia šios vasaros dovana buvo ne vietos ir ne patirtys. Tai buvo žmonės. Kažkaip neįprastai dažnai iš visiškai skirtingų žmonių girdėjau du žodžius: „Myliu tave.“ Ir pati pagavau save vis dažniau juos sakant/rašant. Šią vasarą buvau apsupta rūpesčio, dėmesio ir pagalbos... Sulaukiau skambučių ir žinučių su pačiu paprasčiausiu klausimu: „Kaip tu? Ar tau viskas gerai? Papasakok.“ Ir tada supranti, kad visai nesvarbu, kaip dažnai bendraujate... Yra žmonių, su kuriais kalbiesi retai, bet niekada neabejoji, kad prireikus jie bus šalia. Gal ne visada fiziškai, bet savo mintimis, rūpesčiu ir meile. Kaip mėgstu sakyti: „Nors ir toli, bet visada šalia.“ ❤️
Tai ką... rytoj vėl prasidės darbai, susitikimai ir tas mano amžinas planavimas gyventi rytojaus diena🫠 likę 2026-ieji jau beveik suplanuoti, o mintys ir planai po truputį keliauja ir į 2027-uosius. Jei viskas bus taip, kaip svajoju, planų Lietuvoje turėsiu artimiausiems ketveriems metams ❤️ bet bus kaip bus, svarbu nenustoti svajoti ir dėl jų daug dirbti! Negailint savęs, neverkiant visiems, kaip tu pavargai, kaip tu čia vienintelė tiek daug darai... Žinot, mano aplinkoje visos daro daug ir stipriai... ir visos pažliumbiam duše sau tyliai, bet einam toliau kopti į tuos Everestus😅 Nes jei daugiau skundiesi, nei išties darai, tai čia jau reikėtų stipriai pasikalbėti su savimi. Tad mažiau kalbų, daugiau darbų, nors pažadu, kalbų ir toliau iš mano pusės bus 😅🙏📚
Į darbus grįžtu su didžiuliu dėkingumu...Už žmones, kuriuos turiu šalia. Už galimybę kurti. Už drąsą svajoti ir po truputį tas svajones paversti realybe. Ir svarbiausia norisi palinkėti sau ir kitiems nenustoti svajoti ir siekti to, ko norit visa širdim. Ar tai būtų darbas, ar mokslai, ar asmeniniai santykiai. Nebijoti keisti. Išeiti iš ten, kur nebėra gerai... kur nesijaučiat mylimi ar vertinami. Kur jaučiatės, jog atiduodat daugiau, nei gaunat. Atminkit, pokyčiai niekada nėra lengvas procesas, bet jis kartais yra tiesiog būtinas! Tad daugiau drąsos svajoti ir tas svajones įgyvendinti! ❤️
Ir šiaip...viduje kažkoks dėkingumas už tai, jog ir jūs esat čia...atrodo, visai nepažįstami žmonės, nei matę, nei girdėję...bet kartais gaunu iš jūsų tiek daug gėrio bei šviesos, jog susimąstau, kad kartais net "savi savų" taip nepalaiko. Tad... ačiū visiems už jūsų šviesą ❤️🙏🇱🇹
