19/02/2026
Lygiai prieš savaitę, atrodo, buvo eilinis ketvirtadienis. Atsikeliau 6 ryto, išgėriau kavos ir išėjau į arklidę. Atidarau duris, įjungiu šviesą, pasisveikinu ir akys stringa į Karamelę, jaučiu kaip svyra rankos, mano žingsnis lėtėja... Karamelė garuoja...purvina... garde nėra sausos vietos, praskeltu antakiu, be dvasios, virpančiais raumenim, stovi nuleidus galvą. Blogai, suprantu, kad vyksta kažkas labai blogo...Žinau, kad veterinaro čia ir dabar negausiu. Byra ašaros, bet susiimu. Trumpas šeimos pasitarimas, keli skambučiai, priekaba jau priparkuota prie arklidės. Karamelė nesispyrioja, greit įlipa į priekabą ir mes jau pakeliui į klinikas. O toliau jau skubi pagalba, tyrimai, viskas veterinarų ir dievo valioj.
Šiandien Karamelė grįšta namo. Pavyko! Pavyko išsikapstyt ne tik Karamelei, bet ir jos mažyliui... Dėkoju visiems daktariukams, kurie rūpinosi ir mus gelbėjo🖤
Arkliai nevisada tik apie minkštas nosis, gražias akis, rūkuotus rytus, laukus ir paleistus plaukus...